Keletas Ericho Fromo minčių iš veikalo „Meilės menas”
14 сентября 2011Perskaitęs Ericho Fromo knygą „Meilės menas“, jaučiuosi galintis daug ką pakeisti savo gyvenime, nes šis psichologo darbas suteikia motyvacijos, akcentuoja į tai, kas yra svarbu, kas yra būtina ne vien tam, kad pasiektumėme meilės ir sugebėtumėme mylėti, bet ir tam, kad jaustumėmės laimingi. Tai ne instrukcija – tai išaiškinimas kokia yra meilė ir kokie turėtumėm būti, kad jaustumėme ją pilna jėga.
Aš išrašiau sau keletą minčių, prie kurių galėčiau grįžti taikydamas nurodymus savo gyvenime. Siūlau perskaityti tas mintis ir, galbūt, jos primins jums svarbiausius dalykus arba sukels norą arčiau susipažinti su Frommo veikalais.
Noriu padėkoti Laurai už patarimą perskaityti šį veikalą. : )
Meilės teorija
Spinoza skyrė aktyviuosius ir pasyviuosius afektus: „veiksmus“ (akcijas) ir „aistras“ (pasijas). Veikiamas aktyvaus afekto, žmogus yra laisvas ir atsakingas už savo veiksmus; patirdamas pasiviąsias, jis tampa pavaldus tokiems motyvams, kurių pats nesuvokia. Pavydas, ambicija, bet kokia godulystė yra aistros, o meilė – veiksmas, kuris gali būti tik laisvės, o ne privartos padarinys.
Ne tas yra turtingas, kuris daug turi, o tas kuris daug duoda. Kiekvienas, kuris gali atiduoti save, yra turtingas. Jis mato save kaip dovana kitiems.
Pagarba asmeniui neįmanoma be jo pažinimo. Aš galiu įžvelgti, kad žmogaus pyktis – tik gilesnių jausmų išraiška, ir tada matau jį sunerimusį ir sutrikusį, t.y. ne piktą, o kenčiantį.
Meilės objektai
Vis dėlto daugelis yra įsitikinę, kad svarbiausia meilės objektas, o ne gebėjimas mylėti. Nesuvokdamas, kad meilė yra veikla, sielos galia, žmogus mano, jog svarbiausia rasti tinkamą objektą, o po to viskas eisis savaime. Tai galime paliginti su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto – kai jį atras, tai puikiai tapys.
Meilė ir jos irimas šiolaikinėje Vakarų visuomenėje
Dabartinis žmogus yra susvetimėjęs sau, savo artimiesiems ir savo prigimčiai.
Pagal Froidą, nevaržomas visų instinktyvių norų patenkinimas turėtų garantuoti dvasios sveikatą ir laimę. Tačiau klinikiniai duomenys aiškiai rodo, kad tokie žmonės nėra laimingi.
Meilės praktika
Mokėti susikaupti – tai mokėti likti vienam su savimi ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti. Paradoksalu, bet gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga.
Kiekvienas turi išmokti susikaupti, kad ir ką darytų – klausytųsi muzikos, skaitytų knygą, kalbėtųsi su žmogumi, stebėtų vaizdą. Šio momento veikla privalo būti vienintelis dalykas, kuriam esi visiškai atsidavęs. Jei esi susikaupęs, visai nesvarbu, ką darai; ir reikšmingi, ir nereikšmingi užsiėmimai įgyja naują realybės matmenį, nes sutelkia visą asmens dėmesį.
Svarbu išvengti lėkštų pokalbių.
Norint bendrauti susikaupus, pirmiausia reikia mokėti išklausyti.
Būti susikaupusiam reiškia gyventi tik dabarty, čia ir dabar. Kiekvienu atveju svarbiausias dalykas yra suvokti, kas vyksta iš tikrųjų.
Kiekvienas, pameginęs likti vienas su savimi, suvoks, kaip tai sunku. Jis pradės jaudintis, nervintis ir nenustygs vietoje. Be to pastebės, kad visos mintys sukasi apie jį patį, Jis pagaus save galvojant apie planus likusiai dienos daliai, apie tai, kur eiti vakare ir apie daugelį kitų dalykų, užuot padėję jam (vakarui) ištuštėti.
Čia būtinas pratimas: sėdėti astipalaidavus, užmerkti akis ir pamėginti įsivaizduoti baltą ekraną, iš kurio stengtis išvalyti visus vaizdus bei mintis. Paskui stebėti savo kvėpavimą: negalvoti apie jį, nekeisti jį, bet siekti jį ir, tai darant, jį pajausti; dar po kurio laiko pabandyti pajausti savąjį „aš“, kaip savo pasaulio kūrėją. Tokį pratimą reikėtų daryti kasryt po dvidešimt minučių (ir ilgiau) ir kiekvieną vakarą prieš einant gulti.
Jei jaučiamės pavargę ar prislėgti užuot nugrimzdę į slogias mintis verčiau paklauskime savęs: „O kas gi atsitiko? Kodėl aš toks prislėgtas?“. Kiekvienu atveju svarbiausias dalykas yra suvokti, kas vyksta iš tikrųjų.
Ar įmanoma lavinti savo drąsa? Tikėjimo reikia, kad išaugintum vaiką, kad galėtum užmigti, kad pradėtum bet kokį darbą. Kas jos neturi kenčia nemiegą ar nepajėgia imtis bet kokio produktyvaus darbo, bijo suartėti su žmogumi, ieško savy ligos, nepajėgia planuoti ateities.Laikytis savo nuomonės, laikytis savo įsitikinimų – visa tai reikalauja tikėjimo ir drąsos. Priimti sunkumus, pralaimėjims ir liūdesį kaip išbandymą, kuri įveikę mes tampame stipresni, o ne kaip neteisingą bausmę, kuri neturėjo būti mums skirta – visa tai reikalauja tikėjimo ir drąsos.
Nepasiduoti nuobodului ir irzlumui, miegui.
Čia galite perskaityti pilną kūrinį rusų kalba: Эрих Фромм «Искусство любить»
Эту запись написал(-а) Эдвард (funalien)
Комментарии закрыты »
акцентировать особого внимания на том, что вся статья выдерженна в несколько литовско-националистическом тоне.


